Mažom pėdutėm per didelį gyvenimą

Subtilūs akcentėliai

Visokios netikėtos dovanėlės ar dovanėlės 'pridėčkai' ('pridėčkai' - visokie mažyčiai mieli daikčiukai, kuriuos randi ar gauni netikėtai prie vadinamosios pagrindinės dovanos; smagūs reikaliukai) visada praskaidrina nuotaiką. Keletas minučių, truputėlis minčių apie kitą žmogų...gal net jo drabužius :)) ir tas mielas nesitikėjimo stebuklas, šypsena. Kosmetinukė siųta iš filco. jis geras tuo, kad greituoju būdu galima sukurti, kažką jaukaus kitam ar sau. Pabandžiau pirmą kartą, bet jau žinau, kad ne paskutinį ;)

Vistik dar dekupažo

Štai pora dovanėlių, vistik dekupažintų. Veidrodėlio ir laikrodžio idėja gvildenta jau buvo seniai, tačiau gyvenimo šviesą išvydo tik prieš kalėdas, tada nukeliavo po eglute, o dabar jau gal ir ant sienos... net nežinau. Laikrodėlis be skaičių... jau sakiau kažkada, kad laimingi laiko neskaičiuoja. Juk smagiau skaičiuoti smilgas, drugelius, žiedlapius...Mano laikrodėlis irgi be skaičių, bet jis man tiesiog gražus, jis ne laikui, jis tik tam kad būtų...

Penaliuką dariau dėl to, kad tai ne eilinė dėžutė ar rėmelis. Sunku, kažką padaryti žmogui, kuris pats sugeba viską, bet pirkti nieko nesinorėjo. Norėjosi padovanot kažką iš savęs.

Nefotogeniškoji kepurikė

Na ką, įvertinus visas savo klaidas veliant pirmąją kepuraitę, ėmiausi velt aliukui seniai pažadėtąją... Gavosi kokybiškesnė, be kantukų ir netgi nepersišviečianti (!) kepuraitė. Velta buvo slaptai, o fotografuota paskubom (nes jau girdėjau aliuko žingsnius už dūrų) ... ir ką gi jūs manot...kepuraitė gera, bet baisiai jau nefotogeniška. Jau aliukas spėjo ir išbandyt ir sakė, kad "gera". Tikiuosi, kad pasirinko ne tiesiog teisingą atsakymą ('teisingas atsakymas' - atsakymas, kurio tikisi visokios žmonos), bet teisybės atsakymą ('teisybės atsakymas' - atsakymas, kuris parodo tikrąją situaciją). Gero vėjo mano kapitoniuk!!! ;*

Paskutinės minutės pasiųlymas

Na kadangi esu mot. g. atstovė, tai paskutinę minutę susisgribau, kad neturiu kuo pasipuošti per kalėdas. Rūbus, kaip bebūtų keista, turiu, bet pamaniau, kad reik kažkokio kalėdinio akcentėlio. Atsidariau savo dėželę, į kurią vis nešu visokiausius "gal kada prireiks" karoliukus. Na tai vėriau, dėliojau, keitinėjau ir taip gimė kalėdiniai cukrinukai.
Jaukių visiem Kalėdų!

Truputėlis šilumos

Kartais žmonės sugeba nustebinti. Kai visišai to nesitiki, arba tikiesi tikrai ne tiek daug. Supranti, kad žmonės su kuriais bendrauji belenkiek laiko ir manai, kad jau viską apie juos žinai, jie ima ir pateikia tau kažką, ko visai nesitikėjai. Supranti, kad tave supa daug gabių žmonių, kurie kažkodėl tuos gabumus būna įsimetę į užrakintą stalčių, ir jį atveria tik kartą metuose, o gal net ir rečiau (galbūt būna kažkur nukišę raktą nuo jo, bet paskui pamato, kad jis visus metus gulėjo savo vietoje...). Pasirodo, kad žmonės, kuriuos manei pažįsti, moka siųti, piešti, lipdyti, kalti dėžes... Kalėdos stebuklų metas! Banalu, bet tiesa. Labai miela, kai žinai, jog žmogus gamindamas tau dovaną, galvojo apie tave, norėjo nustebinti ir tikėjosi tavo padėkos ir šypsenos. Ne visada svarbu pats rezultatas, svarbiausia geros mintys ir norai. O kai mintys geros tai rezultatų blogų ir būti negali.

Iš manęs daugelis tikėjosi dekupažo, bet jo negavo. Truputėlį per daug jau jo aplinkui. Nesakau, kad kažkas turėtų imti dabar ir nedekupažinti, nes matai, man nepatinka. Tiesiog nemėgstu daryti to, ką daro dauguma :P Išpindėjus merga :) Taigi grįžtam prie dovanų. Šiemet dovanojau veltą pirties kepurę. Pirmasis mano kepurinis blynas. Ir aišku su klaidom. Bet kaip sakant, iš klaidų mokomasi. Jau seniai esu prisipirkus pilną skrynią vilnos, taigi susiradau raktą nuo jos ir kibau į darbą. Žinoma vėlimas irgi dabar ar prieš metus buvo "ant bangos", bet iš manęs jo nelabai kas galėjo tikėtis. Manau tame ir slypi visas įdomumas ;)

Ambros žieminis biscorniu'kas

Na štai pagaliau galiu pasirodyt, kai ką iš savo slaptų kertelių. Šį kartą tai ne dekupažas. Šįsyk tai mažas siuvinėtas daiktelis labai jau slaptai kvepiantis ambra. Šis daiktelis vadinamas biscornu (pranc. beformis) - oficiali jo paskirtis - adatinė. Tačiau maniškiai dažniausiai būna skirti pasikabinti ant rankenėlės, raktelio, pintinės, mašinos veidrodėlio, eglutės šakelės ir kitų gerų vietų...Juose gyvena šis tas paslaptingo, šilto ir jaukaus. ;)

Veiksmas vyksta

Dėl savaime suprantamų priežasčių naujausių darbelių įkelti negaliu. O tos savaime suprantamos priežastys - tiesog daugelis dabar gaminamų daiktelių yra kam nors skirti, prie kurių gavėjai negalės kišti nagučių (o taip pat ir akyčių) iki kūčių ;) Nors abejoju, kad čia kas nors juos pamatytų, bet vistiek, maža ką.
Apskritai pamasčiau, kam žmonės rašo įvairiausius blogus?.. Pvz. aš rašau tiesiog tam, kad pasakyčiau savo mintis ponui Kažkam. Ponas Kažkas yra toks fainas reikalas, jam visada viskas gerai, viskas tinka...labai jau jis naivus, bet tinkantis išklausymui.. Dar rašau galbūt vaikam (savo būsimiem) ir taip pat naiviai tikiu, kad gal jiem bus įdomu, ką aš darydavau, o anūkam išvis turėtų būti faina... Na man būtų įdomu paskaitinėt savo senelių blogus, kurių nėra...

Baltų mašinyčių mada

Po ilgosios 'meno pauzės', prispirta snaigių, galiausiai pagaminau naują darbeliuką. Labai jau kuklų ir daug pastangų nereikalaujantį šepetį mašinytei valyti.

O buvo taip... išeinu gi ryte (į paskaitas), žiūriu nebėr mano 'kakučio' (Kakutis - Ford Ka automobiliukas, nieko bendro neturintis su tuo, ką jūs pamanėt (aut.pastaba)), o visos kitos mašinytės baltai perdažytos. Kiba dabar madoj baltos mašinytės...Paskui pamačiau, kad ir maniškė matyt nenorėdama būti balta (tiksliau juoda) varna ir atsilikti nuo kolegių ėmė ir persidažė. Nu gerai galvoju: 'balta tai balta, kad tik ji geriau jaustųsi'... Įsėdu ėgi matau, kad nieko nematau... Vat tada man ir toptelėjo geniali mintis galvon, kad ne jokia čia ne mada. Tiesiog atėjo žiema ir ji perdažė ne tik mašinytes, kaip paskui pastebėjau, ale viską: medžius, namus, apelsininės moters pilį, praeivius, katinus, balas... Va tam tai nebuvau pasiruošusi, tai teko pištinytėm nusivalyt langą, kad bent ką matyčiau ir galėčiau riedėt apsnigtom gatvelėm. Keista nemačiau apelsininės moters, o tikėjausi, kad jau ji tai pirma suskubs statyt snaigių pilį. Mačiau tik kelis vaikėzus mėtančius gniūžtes į pravažiuojančius troleibusus, autobusus ir kamazus, dar mačiau apsnigtą žirafą zoologijos sode. Mat ji tokia aukšta, kad pro šalį važiuojant, galima matyt jos kaklą. Šiaip nebūtina net pro šalį važiuot, ji visad gerai matoma iš bet kurios Kauno vietos ir net kartais mirkteli jei geros nuotaikos būna. Važiavau ir galojau, kad reiks eit parduotuvėn pirkt šepečio, nes pirštinytės ilgai tokio snaigių valymo neatlaikys. Parduotuvėje: išvydau begalinio dydžio, su visokiais pribumbasais 'indigo DJ' šepečius už daug pinigų. (indigo DJ - tai sąvoka apibūdinanti visokius tiuninguotus ir mano akiai neskoningus daiktus (aut.pastaba)). Taigi visų pirma galvoju: per brangu, antra - negražu, trečia - kaip aš tokį agregatą sukišiu į 'kakutį'? (Gi nenešiosiu kaskart nuvalius mašinytę to šepečio namo į 3 aukštą, o ir šiaip jo gali bet kada prireikt). Pasukau į šluotų ir visokių skudurėlių skyrių. Na ir kagi, ten radau tai, ko man ir reikėjo. Parastą medinį šepetį - paprastai mašinytei. O tas paprastas šepetėlis virto nepaprastu ir puikiai telpa į 'kakučio' kišenę. Su tokiu šepetėliu ir saiges smagiau valyt ;)

Moteris apelsinine liemene

Iškeliauju vakar i kiemą, o prieš akis ta pati moteris, dėvinti apelsininę liemenę (na ta kur lapus grėbė). Pamaniau sau "viskas turbūt žino, kad aš ją stebiu ir slapta fotografuoju". Na kai būna tas jausmas pvz. susapnuoji kokį žmogų, arba šiaip stebi, tai atrodo, kad kita dieną jis viską žino, o tu nežinai kad jis žino, kad tu viską apie jį žinai... Bet ne, manau ji nieko nežino, nes per daug užimta lapų reikalais. Juk ruduo, reik atsidžiaugt, nors ir kokie šlapi tie lapai bebūtų. Taigi, išeinu, stovi ji su savo liemene ir diiidele ta tokia 'gariūnine taše' (tokia languota, kur nei iš medžiagos, nei iš poli-etileto pasiūta). O į 'tašę' prisikrovus LAPŲ!!! Tokia romantiška ji man tą kimirką pasirodė, tokia artima sielai. (Kažkada norėjau į mašiną prisipilt lapų palei kojas, kad galėčiau rudeniškiau važinėt...bet pamaniau prilis, sušlaps lapai, tai dar paslysiu.) Vat galvoju, žmogus ne šiukšles renka, o lapus... Įsitaisiau mašinon ir stebiu, kas gi čia bus. Tai toji nusinešė draugus lapus  prie medžio ir išpylė, ir taip iš savo mažųjų krūvelių pasistatė lapų pilį...Paskui turėjau išvažiuot ir nebemačiau, kas dėjosi toliau. Bet mintyse mačiau ją sėdinčią savo pily supamoj kėdėj ir svajojančią, kaip žiemą pasistatys pilį iš snaigių...

Namai benamiams

Vazoniuką pasigaminau savo teptukam, pieštukam, replytėm, žirklutėm ir kitiem pagalbininkam. Tai labiau buvo naujo dvikomponenčio sendinimo (Crackle Sottile) eksperimentų laukas. Kolkas eksperimentas nepavyko. Suskeldėjimai neatsirado. Peršasi išvada, kad padariau kažką netaip. Bet mano benamiam teptukam, pieštukam, replytėm, žirklutėm ir kitiem pagalbininkam sakė tiks ir toks būstas :) 

Ilgam pasisėdėjimui

"Dar ne laikas žiemot, dar ne laikas
Dar klevas atkosti ugnim
Ir žodis burnoj išsilaikęs
Dar minta mėnulio ugnim"

(Andrius Kaniava - 'Dar ne laikas žiemot')

Lapų spardymo sezonas!!!

Dėmesio! Dėmesio!  Skelbiame lapų spardymo sezoną atidarytu! Buvo labai įdomu kodėl gi lapai nuolatos yra sušluojami į krūvas. Ogi dėl labai paprasto reikalo - kad būtų galima juos išspardyti ;) O jei rimtai, tai lapai daug gražiau atrodo 'nesutvarkyti' , nesudėlioti į krūveles, o tiesiog nukritę kaip jiem patogiau.  Ir nesuprantu, kam juos reik šluot... Juk smagu kai jie važiuojant vejasi mašinytę, kai gali šlepsėt per juos, kai gali paimt juos į saują ir mesti į dangų taip, kad jie vėl galėtų kristi...

Šia proga šiandien pasibaigiau vazoniuką "šaltalankiuką" ;) 

Taip jau nutiko, kad vos tik paskelbiau lapų spardymo sezoną, užtikau lapus į krūvas sušluojančią kiemo tvarkytoją, atliekant savo juodus darbelius! Negalėjau to nenufotografuot. Štai ji - nelabai dorai besielgianti moteris. Beje, kitą dieną ji jau darbavosi prie kito medžio. Važiavau pro šalį...ėgi žiūriu - sėdi sau ant lapų krūvos ir pietauja. Pietūs: 'čipsai' ir sidrelis (juodųjų serbentų). Gaila fotoaparato neturėjau... Papietavo ir nuėjo kitos aukos ieškot...Reikės pamėgint ant lapų krūvos pasėdėt. Gal tai visai mielas užsiėmimas :)

Šalčio ir Arbatėlių antplūdis

Kadangi artėja šaltieji orai, tai reik visus aprūpinti šiltučiais pasisėdėjimais prie arbatos puodelio... Na bent jau dėželėm, kur arbatytę būtų galma susištabeliuot. Neperšalkit :)

Gal laikas arbatėlei?..

Laikas arbatai ateina:

Kai širdyje šventė
Kai klausaisi nuobodžių eilėraščių
Kai tavo mintys painios
Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą
Kai muzika nutyla
Kai paskęsti vienatvėje
Kai gyveni aukštuomenės gyvenimą
Kai kalbiesi vėlų vakarą
Kai lauki genialios minties
Miegamojo tyloje
Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės
Kai šviečia saulė
Kai apniukęs dangus
Kai stebi valtis, plaukiančias upe
Miško tankmėje, medžio pavėsyje
Gėlėms pražystant
Karštą dieną, šalia lotoso žiedų
Uždegant smilkalą kieme
Kai vaikai apleido namus
Kai lankaisi nuošalioje šventykloje
Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus…

Dėželė skirta sesei ir jos jaukiems pasisėdėjimams prie arbatos puodelio su draugėmis  ramiais rudenio vakarais. Skanaus sese! ;)

Levandos kvepiančios vaikyste

Visada norėjau sužinoti levandų kvapą, o kai jį pajutau, supratau, kad šį kvapą tikrai pažįstu, nuo pat vaikystės. Nepamenu kur ir kada, ir kaip aš jį pirmą kartą užuodžiau..Gal tetutė iš Kanados buvo atsiuntus kokią pagalvytę kvepiančią jomis, gal tiesiog jaučiau jas eidama pro muilų skyrių kokioj universalinėj parduotuvėj. Bet dabar žinau, kad jos man primena vaikystę, sukelia kažką tokio labai šilto, jaukaus, o kartu ir nostalgiško viduje. 

Užuodžiau jas ir nusprendžiau pasidomėt, kas gi tos levandos:

"Istorija 
Tiek dabar, tiek ir prieš tūkstantmečius levanda buvo mėgstama, vertinama ir naudojama daugiausia dėl jos netradicinio ir teigiamai veikiančio kvapo. Pats pavadinimas „levanda“ yra kilęs iš lotyniško žodžio lavare, reiškiančio „plauti, skalbti“. Šį pavadinimą gėlė užsitarnavo daugiausia dėl to, kad labai dažnai buvo naudojama atgaivinančioms vonioms, kūnui ir sielai valyti. 
Jau senovės graikai žinojo levandą ir jos stiprų kvapą. Jie vadino ją nardus, kadangi tuo metu geriausia levanda buvo vežama iš Sirijos miesto Nardos. Graikai iš ten importavo jos žiedus ir naudodavo kambariams kvėpinti bei medicinoje. 
Romėnai į levandą žiūrėjo kiek atsargiau, kadangi buvo įsitikinę, kad jos krūmuose gyvena nuodingos gyvatės. Tačiau tai jų nestabdė nuo džiovintų žiedų pirkimo, nes tam nereikėjo patiems eiti jos rinkti ir taip rizikuoti savo gyvybe. Būtent tokia romėnų nuostata ir padarė levandą viena brangiausių medicinos priemonių turguje. 
Romėnai šią gėlę naudojo voniai, senovės libiečiai – kaip kvepalus. 
Apskritai levanda yra kilusi iš Viduržemio jūros kraštų, kalnuotų teritorijų, kur ji auga saulėtoje ir akmeningoje aplinkoje, tačiau dabar šiomis šalimis ji neapsiriboja – augalas išplitęs ne tik visoje Pietų Europoje, bet ir Australijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. 
Augalas 
Levanda – tai tankiai šakotas neaukštas krūmas, užaugantis iki apie 60 cm aukščio. Ji turi platų šakniastiebį, o jos sumedėjusios šakos yra su stačiais, į virbus panašiais, lapuotais žaliais ūgliais. Gėlės išsidėsčiusios spiralėmis, po 6–10 žiedų, ir suformuoja varpas virš lapų. 
Aliejus išgaunamas iš mažų, mėlynai violetinių levandos žiedų, būtent jis suteikia žolei aromatingą kvapą. 
Iš šviežių levandos gėlių išgautas eterinis aliejus yra naudojamas medicinos tikslais. 
Dauguma žmonių vertina levandą už jos aromatą, kuris „naudojamas“ gaminant įvairias higienos bei švaros priemones – muilus, šampūnus, kvepalus patalpoms ar drabužiams. 
Tačiau, be šių savybių, ši žolė taip pat yra ir natūralus vaistas gydant nemigą, nerimą, depresiją, nuotaikos svyravimus. 
Apie levandą yra ir dviprasmiškų nuomonių: profesionalūs herbologai bei aromaterapijos specialistai naudoja ją patiems įvairiausiems negalavimams gydyti, tačiau klinikinių tyrimų rezultatai kol kas parodė tik jos naudą gydant nemigą bei plaukų slinkimą. "Daugiau apie levandų naudojimą galite paskaityti šičia

pasidžiauk

Na kagi, pasirodau savo paskutinį darbuką.. tokį mažytį, labai paprastą ale man tai mielą.

Paskirtis: ką nors susegti, prisegti, padžiauti, pakabinti ar tiesiog šiaip gražiai atrodyti... Manau tinkamiausias variantas prie kokios virvytės prikabinti nuotraukytes, bet ir skalbinius galima...ir jiem smagiau būtų džiūti, ir džiaustyt mieliau ;) Taigi gėlėto džiaustymo!